Link to the original article

Gavin Harper
Specialiai „Žaliajai Lietuvai“ iš Londono

Panašių atvejų analizė kituose pramoniniuose sumanymuose parodo, kad jie yra nepaprastai trapūs; nesklandumai Ignalinos atominės elektrinės planavimo pradiniuose etapuose yra ženklas, kad nesutarimai tarp Baltijos šalių bei Lenkijos tęsis ir toliau.
„Per daug virėjų prie vieno puodo“ – taip susidariusią situaciją, kai keturios valstybės bando pasidalinti išlaidas, apibūdino „The Baltic Times“. Padėtį apsunkina ir tai, kad tikslo norima pasiekti per nerealiai trumpą laiką.

Sumanymas pavojingas iš kelių pusių – kai visame regione statoma tik viena elektrinė, nėra tikimybės pasiekti tokią ekonomiką, kokią pasiekė, pavyzdžiui, Prancūzija, kuri turi daug reaktorių ir jai yra nesudėtinga dalintis energija. Tačiau net tokiu atveju atominė energetika daugiausia yra remiama valstybės – tokio atvejo, kad atominė elektrinė būtų pastatyta privataus kapitalo lėšomis, pasaulyje dar nėra buvę.
Jeigu „NDX Energija“ būtų IAE pagrindinis investuotojas, valstybė būtų tarsi užnugaris, atsakinga už atsiradusias papildomas arba nenumatytas išlaidas bei visą riziką, o štai „verslo partneris“ siektų kuo didesnės naudos.
Atominė energetika visą laiką buvo aklai laikoma vieninteliu būdu išlaikyti energetinę nepriklausomybę bei išvengti sąlyčio su dujotiekiu. Antra vertus, kaip visi žinome iš žiniasklaidos skandalingųjų straipsnių, privataus kapitalo buvimas daro projektą pažeidžiamą išorės investicijoms, tiek iš draugiškų kaimynių pusės, tiek iš priešiškų.
Antrosios IAE statybos kainuotų apie 6 milijardus eurų, o po uždarymo elektrinės sukurtų atliekų patikimas saugojimas kasmet kainuotų dideles pinigų sumas.
Tačiau yra ir kitų kelių.
Pavyzdžiui, vienas lyderiaujančių Europos atsinaujinančios energijos projektų (European Supergrid – 8000 km ilgio vėjo jėgainių parkų tinklas, išsidėstęs vandenyse atokiau nuo Europos krantų) siūlo 10 GW energijos, kurios užtektų 8 milijonams namų. Tinklo konstrukcija tarp Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ir Vokietijos kainuos 2 milijardus eurų.
Planuojama, kad dėl toliaregiško projektavimo pavyks panaudoti ne 40 %, o 70 % pagaminamos energijos.
Antrosios Ignalinos AE statybų atvejis būtų kitoks – Lietuva turi tik vieną galimybę pasirinkti teisingas technologijas, teisingus tiekėjus ir teisingai paleisti elektrinę. Tuo tarpu vėjo jėgainės gali būti tobulinamos, keičiamos net pačioje projekto eigoje.
Prie minėtojo Europos projekto Lietuva negali prisijungti nei vėjo ištekliais, nei pakrančių plotais, tačiau jam bus reikalinga daugybė darbuotojų, o Lietuva šiame projekte būtent gali prisidėti konkurencinga darbo jėga. Denas Čiras (Dan Chiras), alternatyviosios energetikos specialistas, teigia, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai yra ir naujų darbo vietų šaltinis – tam pačiam energijos kiekiui pagaminti atominėje elektrinėje reikia 100 žmonių, o alternatyviosiose jėgainėse – apie 540 žmonių.
Daktaras Gregoras Cičas (Gregor Czisch), Kaselio (Kassel) universiteto energijos sistemų ekspertas, teigia, kad minėtąjį Europos vėjo jėgainių tinklo projektą įmanoma įgyvendinti per 3–5 metus.
Vėjo energija turi aiškią kainą, mes žinome, kiek kainuoja statybos, kiek laiko jėgaines galima naudoti ir žinome, kad jas nesudėtinga sustabdyti. Didesnė vėjo jėgainių kaina, palyginti su daugybe nežinomųjų turinčia atomine energetika, yra menkniekis, tad kodėl galimybė eiti šiuo keliu svarstoma taip vangiai?
Energijos „pirkimas“ yra vaizduojamas kaip kažkas siaubingo – esą vartotojams už „importuojamą“ energiją teks mokėti daug daugiau nei už „pigią“ vietinę. Tačiau ar iš tiesų tas antkainis yra labiau gąsdinantis nei atominės energetikos atliekų saugojimas ilgus metus? Dalį atliekų tektų saugoti net iki 300 000 metų.
Po prezidento V. Adamkaus pranešimo, kad ES yra geranoriškai nusiteikusi diskusijų apie IAE uždarymo datos atidėjimą atžvilgiu, Lietuva turėtų pasinaudoti šia laikina nuolaida ir koncentruotis į sukūrimą tinklų su platesne Europos bendruomene. Vienybėje slypi jėga ir bendromis jėgomis Lietuva galėtų rasti būdą, kaip prisijungti prie darnios energetikos. Didelio masto Europos bendradarbiavimas statant atsinaujinančios energijos jėgainių tinklą Supergrid gali sukurti Rytų-Vakarų ryšius, kurie neapsiribotų tik kabeliais ar stulpais.

Žalioji Lietuva

2008 M. GEGUŽĖ Nr. 10 (302)

Original English Text:

Analysis of joint ventures in other industrial enterprises shows that they are notoriously fragile; indeed, the teething problems that have been experienced so far in the planning stages of the Ignalina plant are surely signs of turbulence ahead in the quadpartite agreement between the Baltic States and Poland.

The arrangement whereby four partners are sharing in the costs has been characterised as 'too many cooks in the kitchen' by the Baltic Times, which is further complicated by trying to achieve the goal within an unrealistically short time-frame.

The venture appears to be challenging in a number of respects – with only one plant being constructed in the region, there is no potential to achieve the economies of scale that a large nation like France derives from maintaining a large number of similar reactors – there are advantages to sharing resources when maintaining a fleet of nuclear reactors that just aren't present with a single reactor.

Even so, the economics of nuclear power do not stack up without massive state support and subsidy – testament to this fact is that no nuclear power station has ever been built in the world solely financed by private capital.

Whilst there is private finance for the new Ignalina plant from NDX Energija, the Lithuanian state will always be there as a back-stop to pick up the pieces in the event of overspend or unforeseen costs. As so often is the way with public-private projects, the private partner stands to benefit from all the potential gains, whilst the state picks up the risks associated with the project.

Nuclear has been the only solution that has pursued bloody mindedly in the mistaken belief that it is the only solution which will allow the region to be 'energy independent' and not subject to the whims of neighbours with itchy fingers touching the gas tap. However, whilst decried in the mainstream media as a hysterical – over-reaction the presence of private capital does make the project vulnerable to outside investment from friends, or foes.

The construction of Ignalina II is estimated to cost €6 Billion; and beyond the lifetime of the plant will require a 300,000 year commitment to safe storage of the waste generated.

However, there are other options…

By contrast, a European Supergrid pilot project to produce 10GW of power, enough to power 8 million homes, has been forecast as having a capital cost of €2 Billion to construct a grid between the UK, the Netherlands and Germany, with a cost of €2 Million / MW for installed capacity. Because of the distributed nature of such large scale visionary thinking, the utilisation rate is expected to soar from 40% for a dedicated off-shore connection, to over 70%.

The difference is, Lithuania has one chance to build Ignalina II successfully – it has one chance to get the technology right, select the right suppliers and bring the plant online. By contrast, because of the vast number of wind-turbines required for a European supergrid, there is a chance for continued research, development and improvement. We know we can build wind-turbines now that will deliver electricity for a given cost, but because of the vast unit numbers required, there is a chance to learn as the project progresses, adapt, and make improvements.

Clearly Lithuania cannot bring a coastline and vast wind resource to this project – however, it can bring competitively priced labour right on the doorstep of Europe – a commitment to partner in such an endeavour could result in the creation of vast numbers of jobs. Chiras examines the job creating potential of renewable technologies, compared to nuclear power – for the same amount of energy production, development of wind power has the potential to create 542 jobs, compared to 100 jobs for producing the same amount of nuclear power.

Dr. Gregor Czisch an energy systems expert at the University of Kassel has stated "We have the technical abilities to build such a supergrid within three to five years"

Wind power weighs in at a fixed price, we know how much it costs to build turbines, we know their rated life, and we know that there is relatively little complexity in decommissioning them. Compared with the great many unknowns of the long-term costs of nuclear power, the marginal additional cost of investing in wind turbines seems 'small potatoes' so why are we so reluctant to pursue this route?

Whilst 'buying in' power is viewed with suspicion – that the Lithuanian energy consumer will be paying a higher price premium for 'imported' energy rather than producing it 'cheaply' indigenously, the small premium is surely offset by the long-term savings of not having to maintain the safe storage of high level nuclear waste for the next 300 000 years.

With President Adamkus' recent announcement that the EU is willing to talk about postponing the closure of Ignalina, Lithuania should capitalise on this temporary energy-reprieve, and focus its energies on reinforcing network links to the wider European community. There is strength in number, and the European Union should rally behind a resurgent Lithuania exploring new ways to meet its power sustainably. A large scale European collaboration on building a renewable energy Supergrid, could build East-West links, which run far deeper than pylons or power cables.

Kirkilas seems concerned that a 'force majeure' situation could arise where Lithuania has the 'right' to extend the life of Ignalina because the alternatives would be the lights going out – however, this situation will only arise because of the government's blind pursuance of a single solution, without thorough evaluation of the alternatives.

References:

Airtricity "Building a More Powerful Europe"